BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Adata jau nešildo

Radusi jo dienoraštį, atėmiau jo privatumą. Žinau, elgiausi neteisingai ir tai nėra pateisinama, bet sąžinės graužaties nejaučiu. Ilgai negalėjau suprasti, ką reiškia paskutinis sakinys įrašuose: ,,Ačiū Dievui, kad švarus”. Lyg Amen po maldos. Sėdėdama balkone, lūpomis liesdama įkaitusį kavos puodelį… Jis man yra sakęs, kad kadaise išmėgino viską: tūkstančius kekšių, visas galimas narkotikų rūšis, alkoholį, muštynes. Aš niekada nebūčiau pagalvojusi, kad tai buvo taip rimta. Jo veidas to neišduoda. Ir liesdama lūpomis įkaitusį puodelį pritrūkau oro. Štai iš kur tas pastovus nerimas. Nerimas, kuriuo persmelkę visi namai. Tai jis, tai jis žiūrėdamas į raudonus, auksu išmargintus tapetus, paleidžia nerimo gūsį. Štai kodėl jis negeria nei lašo ir nerūko. Štai kodėl jis jaučia kaltę mylėdamasis su manimi. Nes tai visi tie dalykai, kurie kažkada buvo tam tikra prasme neteisėti. Kabino, nešė, trukdė, bet malonumas buvo svarbesnis už viską. Ir tas malonumas tapo toks svarbus, svarbiausias ir nevaldomas. Štai ko jam trūksta kiekvieną dieną. Štai ko jis bijo. Kiekvieną sekmadienį eina į bažnyčią, kas antrą į sporto klubą. Dvasiai ir kūnui. Jis nebejaučia tos mažytės ribos tarp sveiko ir nesveiko. Liko tik kraštutinumai. Nevartoti, negerti, nesidulkinti. Jeigu nesidulkinti tai ir nesimylėti. Pripažinsiu, man buvo sunku suvokti, kodėl jis taip tvirtai laikosi savo nepagrįstos nuomonės, pricipų. Buvau pradėjusi pykti. Jaustis menka, kad negaliu jo paskatinti, negaliu pažadinti iš to perkreipto suvokimo. Bet šiandien aš žinau, kad su manimi gyvena ligonis. Ligonis stiprus žodis, bet kito epiteto nerandu. Nes tai lyg ir liga, lyg ir sutrikimas. Asmenybė, kuri nori, bet negali. Negali, bet nori. Ramiai sėdi, bet yra drąskomas. Iš išorės gražus, tačiau viduje supuvęs. Labai geras ir šiltas kitiems, bet sau šaltas ir abejingas.

Patarkit, kaip padėti.

Patiko (7)

Rodyk draugams



1 komentaras

  1.   Rosenkreuzer 2016-07-20 08:22:48

    Neblogas egzempliorius, bet ne retas. Šitas, tai dirba su savim, sunkiausi, kurie negeria, dienas skaičiuoja, kitiems pasakoja, kad negeriu jau tris ar keturis metus ir dar iš kitų reikalauja, kad negertų, nerūkytų. Kol rūpinasi savim, tol pagalbos nereikia, bet vėliau jie pereina į tą stadiją, kur iš aplinkinių ima reikalauti to paties, t.y. to “nuodėmių” atsisakymo, to “valios ugdymo”, kaip jie tai įvardina. O galiausiai išvis tu tapsi tik silpna, dėl visko kalta, turėsi daugybę trūkumų ir jis “per tave” parūkys ar užgers, o tada prasidės šokiai su kardais … ;)

Palikti komentarą