BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Istorija, nes norėjot

Mes susipažinom, kai man buvo penkiolika, o jam septyniolika. Lindėjom tokiame, tais laikais populiariame, internetiniame puslapyje JūsųGalerija.lt. Jis domėjosi fotografija, o aš tiesiog išbandinėjau naują fotoaparatą. Nutiko taip, kad pradėjome bendrauti komentarais po nuotraukomis. Sužinojau, kad jis gyvena trisdešimt kilometrų į šiaurę nuo manęs, bet tuo laiku, kai buvau penkiolikinė, šis atstumas prilygo atstumui iki mėnulio. Apsikeitėme skaipu, vėliau telefonų numeriais. Ir bendravome. Mes kūrėme ateities planus, statėme baltus namus ant jūros kranto ir žinojome, kad ten gyvensime, o vakarais stovėsime vandenyje susikibę už rankų. Jis bučiuos man kaktą, nes tai reikš rūpestį, o aš bučiuosiu blakstienas, nes tai tiesiog šilta. Bėgant laikui mes krypome prie kitokių temų. Daug aistros, fantazijos ir jausmo. Jis be prisilietimo mokėjo suvirpinti pačias slapčiausius mano kūno kampus. Jis rašydavo naktimis, kad ryte galėčiau perskaityti. Ir aš žinojau, kad geriausias paros laikas rytas. Kai atsibusiu ir rasiu jo žinutes. Ne vieną. Rasiu visą pasakojimą apie mus. Tai bus taip detalu ir ryšku, kad man liks tik valdyti emocijas ir jausmus. Liks tik valdytis to neįgyvendinti tuojau pat. Atrodo, viskas pasiekiama ranka. Jis turėjo merginų, o aš vakinų.  Mes turėjome pirmąsias meiles ir pirmuosius kartus, turėjome laiką, kai negalvojome apie viens kito buvimą. Vėliau jis išvyko studijuoti į Vilnių, o tai reiškė, kad mūsų atstumas pakito dešimčia kartų. Mes buvome atskirai, bet mūsų mintys ir nuojauta visada ėjo šalia. Kartu. Ir karts nuo karto džiugino rytinėmis žinutėmis. Pirmą kartą susitikome po trijų metų nuo pažinties pradžios. Jis atvyko į mano aštuonioliktą gimtadienį. Visi žinojo, kad bus jis. Tas, apie kurį daug girdėjo, bet niekada nematė ir galbūt netikėjo, kad jis egzistuoja. Tą vakarą jis mane pirmą kartą pabučiavo. Ir aš tirpau. Degiau. Byrėjau. Turėjau išlikti, kad bučiniai tęstųsi. Kitą dieną jis išvyko. Baigdama dvylika klasių pasakiau, kad jis turi dar du ar tris mėnesius laiko pabūti su kitomis, o kai rudenį atvyksiu studijuoti į Vilnių, jis bus mano. Bet jis išvyko dirbti į Norvegiją. Ir mes susitikom tik įpusėjus pirmam kursui. Praleidome naktį viešbutyje. Ir tos nakties aš nepamiršiu niekada. Tas viešbutis, kuriame lova buvo paremta plytomis… Taip romantiška. Jokios ironijos. Aš nepamenu nei vieno viešbučio kambario. Pamenu tik tą. Pamenu kiekvieną detalę, kiekvieną prisilietimą, žvilgsnį, kvapą. Viską. Ir jis vėl išvyko. Aš likau viena su savim. Nežinau ar žinot tą jausmą, kai jau turi tai, ko taip ilgai laukei, turi šalia, prie pat. Ir išnyksta kaip dūmas. Dingsta. Nėra. Begalinės tuštumos fragmentai. Kai šauki kažką į gilų šulinį ir lauki aido, bet jis neateina. Tada pasakiau sau, kad daugiau jo nelauksiu. Niekada. Viskas. Kiek galima. Kiek galima gyventi tomis svajonėmis, gražiomis frazėmis. Nervintis. Vėl laukti, o sulaukus paleisti ir viską nutraukti. Jis dingdavo. Jis nebendraudavo. Mėnesį, du, pusmetį, metus, o vėliau ir vėl priversdavo mano rankas drebėti sulaukus skambučio. Gaudydavau kvapą iš susijaudinimo. Rydavau gumulą gerklėje ir padėjus ragelį verkdavau iš džiaugsmo. Ir praėjus dar dviems metams jis grįžo į Vilnių. Susitikom. Paaiškėjo, kad abu turim antras puses. O aš net gyvenu pusmetį su kitu. Ne juo. Kitu. Per savaitę laiko susitvarkėm savo gyvenimus taip, kad abu išsiskyrėm, iškraustėm, kas tapone taip reikšminga ir apsigyvenom kartu. Aš norėjau nuo jo vaikų. Dviejų. Dvynių. Aš sugalvojau vardus ir jis man pritarė. Jis tenkino visas mano užgaidas, rūpinosi manimi, apkabindavo naktimis, bučiuodavo į kaktą. Mes keliavome. Vakarais stovėdavome jūroje iki kelių. Mes sprendėme iškilusias problemas. Mes palaikėm vienas kitą. Aš jį išleisdavau su draugais į miestą juokaudama, kad jeigu nusikabins kokią kurvą, tai tik gražią, kad man nepadarytų gėdos su baisia. Jis grįždavo namo girtas ir sėlindavo pirštų galais į lovą. Tyliai nusisukdavo ant šono ir apsiklodavo galvą, kad tik neužuosčiau promilių kiekio. O aš juokdavaus. Tyliai krizendavau iš jo naivumo ir gerumo. Atsisukusi apkabindavau ir pabučiuodavau blakstienas. Nepyk. Nepykstu. Myliu tave buvo pagrindinė malda. Ryte, dieną, vakare, naktį. Myliu tave. Myliu tave. Myliu tave.

Ir atėjo laikas, kai aš dirbau po trylika valandų. Grįžusi iš darbo rasdavau jį tvarkantį vestuvių, krikštynų, gimtadienių nuotraukas. Pilni namai nešvarių indų, netvarka, spintose sumesti rūbai. Vos velkanti kojas viską sutvarkydavau, pagamindavau naktienę, nes vakarienei jau buvo vėlu, pasimokydavau ir krisdavau negyva į lovą. Ir tai kartojosi. Tūkstantį kartų. Kiekvieną fakin dieną ir vakarą. Aš dirbau, aš mokėjau už maistą, butą. Jis tiesiog tvarkydavo nuotraukas ir teisino save turintis daug darbo. Aš jo paklausiau, gal kuriam savo namus. Savo. Kuriam. Bet aš viena nepajėgsiu uždirbti mūsų namams. O jam dirbt nereikėjo. Jam geriau nedirbti ir valgyti ryžius su pienu kas vakarą taip taupant. Ir tada aš supratau, kad tampu tarnaite. Mes kalbėjom. Ilgai kalbėjom. Daug kalbėjom. Pykomės, drąskėmės, bet jis nesuprato, ko aš noriu. Lyg koks užsikirtęs jungiklis.

Jis susirinko daiktus ir išėjo.

Ir dabar jis fotografas, bet dirbantis ir kitus darbus. Ir dabar mes atskirai. Ir aš žinau, kad iš visų pirmųjų meilių jis yra pats tikriausias. Labiausiai lauktas ir norėtas. Išlauktas ir mylėtas. Ir dar dabar atrodo, kad ta vieta šalia jo tik man skirta. Tik man. Bet ar aš išdrįsčiau dar kartą lipti į tą patį?

Neturiu teisės reikalauti žmogaus, kad jis keistųsi. O ir ar nuo to būtume laimingesni.

Trumpa septynių metų istorija.

Patiko (10)

Rodyk draugams



7 komentarai

  1.   dilaila 2016-04-28 09:44:17

    Klasikinis atvejis iš operos „kaip krištoliniai svajonės sparnai sudužo į špižinę realybės subinę“…
    Jis pasielgė teisingai 2 kartus: kai susikrovė daiktus ir išėjo, ir neatėjo gerti arbatos. „Neturiu teisės reikalauti žmogaus, kad jis keistųsi“ – čia iš vis kažkokia utopija. Kam jam keistis jei tu ir taip pasiryžus būti viršininke, psichologe, tarnaite ir mūza viename ir dar su gana plačiomis moralės ribomis.
    Ach tos pirmosios meilės taip dažnai peraugančios į sekinančią priklausomybę… (ir aš čia be jokio echidniško cinizmo)

  2.   Metaliukas 2016-04-28 13:11:44

    Labai keista istorija. Vietomis maniau, kad pramanyta. Na jis buvo nevykėlis ir manau džiaukis, kad jis tau nebegadins gyvenimo. Džiaukis laisve, jaunyste, pavasariu ir savimi.

  3.   malyna 2016-04-28 13:56:41

    Laikomės įsikabinę to, kas galbūt yra nuodinga mums, bet tuo pačiu ir taip saldu. Kartais pagalvoji, kodėl tuo momentu, kai meilė plėtėsi labiausiai, jausmai liko iš krūtinės, tas žmogus sėdi duobėje, apsikrovęs šiukšlėmis ir yra tuo patenkintas. O kai viskas baigiasi, jie pradeda žydėti, išsitraukia savo protą iš tamsiojo subinės tunelio ir pradeda statyti save. Matyt viskas yra pamokos. Viską gaunam tada, kai mums to labiausiai reikia. Nors gaila, kad ir kiek laiko eina, kad ir kiek klaidų matome, nes dar kartais tylomis tikime, gal tai nėra pabaiga? Vienas noras dar gyvas, o kitą seniai kažkas užmušė su plyta.
    Istorija labai reali, nematau nei vieno blogo žmogaus ten. Matau galbūt netinkamą laiką ir tai, ko nė pati nenoriu žinoti.

  4.   dilaila 2016-04-28 14:14:26

    Ir čia priėjo Metaliukas ir išrado laimės formulę. AgataKristi, matai kaip viskas pap-ras-ta? :)

  5.   AgataKristi 2016-04-28 14:20:37

    didaila, va taip paimi ir džiaugies. Tikras palengvėjimas. Komentaras vertas premijos.

  6.   S. 2016-04-28 14:28:55

    ar dilaila buvo toji jo palikta panikė? bo skamba taip panašiai iš jos komentarų :))

    turbūt tikrai reikėjo šokios istorijos, kad nebūtų gaila, jog nepabandei mylėt. o dabar linkiu gaivaus pavasario!

  7.   dilaila 2016-04-28 20:44:56

    S., jo.

Palikti komentarą