BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Laidotuvių tragedija

Šeštadienį mirė mano kaimynas, gyvenęs kitoje gatvės pusėje. Man jis buvo tik kaimynas. Matydavau jį einant šaligatviu. Karts nuo karto girtą, bet visada tvarkingą. Išeiginėmis kelnėmis ir išlygintais marškiniais. Man jis buvo tik žmogus, einantis šaligatviu. Mano broliams jis buvo tėvas. Mano mamai buvęs vyras. Ir šeštadienio naktį, pirmą valandą aštuonios minutės, jis mirė. Septintą ryto suskambo mamos telefonas ir brolis pranešė, kad ji tapo neoficialia našle. Galiu pasakyti tik tiek, kad jausmas keistas. Negaliu įvardinti, kas vyko mano galvoje. Tokio jausmo dar niekada nejaučiau. Didžiulis šeimos bendrumas, tačiau aš svetima. Ir tai jaučiau tik aš. Mano mama padėjo broliams sudėti juodus taškus ant i. Nukreipė link laidotuvių tikslo ir priminė tai, ką jie, galbūt, būtų pamiršę. Reikalų milijonas. Nuo šaldytuvo ir giedorių iki duobkasių ir gedulingų pietų. Šeimos tragedija. Bet aš lyg už stiklinės pertvaros. Dvi dienas kantriai sėdėjau prie karsto, lyg jame gulėtų mano pačios tėvas. Mama sakė, kad jeigu nepasiliksiu laidotuvių dieną, broliai bus labai nusiminę. Ir aš nežinau, kiek jų pasąmonėje buvo ramybės, kai aš kartu su jais stebėjau kaip į žemę įleidžiamas karstas. Tikiuosi, kad tai bent truputį padėjo. Kai gimiau aš, sesė nuo kito tėvo, mano mama klausė brolių, kokią pavardę įrašysim į dokumentus. Ir aš buvau pakrikštyta kaimyno, brolių tėvo pavarde. Kol sėdėjau prie karsto, mano pavardė, rodos, buvo užrašyta man ant kaktos didžiulėmis raidėmis, o aplink ją blyksėjo kitus labai nervinančios šviesos. Mat mirusysis neužrašė kokiomis dalimis ir kam paskirs savo palikimą. Neišprususios davatkos kalbėjo, kad štai, sėdi ienė su aite, tai jau matyt, kad turto nori. Ir aš tikėjausi, kad taip bus. Bet nesitikėjau, kad taip suasmeninsiu. Dažniausiai būna nusispjaut, ką kalba kiti. Ir čia suveikė tas bendrumo faktorius, kurį palaužia pikti liežuviai.

Verkiau. Verkiau kai likus penkiolikai minučių iki karsto uždarymo, mano broliai, iki šiol niekada nerodę ašarų, verkė. Jeigu taip būtų nutikę, kad ir aš būčiau gimusi iš tų pačių syvų, būčiau verkusi ir aš. Ir prie manęs prieitų atiduoti užuojautą. Bet tada… Tada vienintelė balta šarka būtų mano mama, o dabar mes esam dviese. Abi kaltos. Mama, kad nepajėgė gyventi su alkoholiku, o aš, nes nešioju brolių tėvo pavardę. Iki čia skaitėtė apie mano asmeninį potyrį.

Dabar apie absurdą. Kaip manote, kiek žodyje ,,sūnus”, turi būti ilgųjų ,,ū”? Vainikėlių gamintojos, ir paskutiniųjų linkėjimų rašytojos sugalvojo, kad žodį ,,sūnus”, reikia parašyti kiek kitaip. Taip, kaip dar nepabodę. Ant juostelės nugulė užrašas ,,liūdi sūnūs Linas”. Sėdžiu, žiūriu, nu maladiec galvoju. Ką čia ir bepridurti. Mano brolis pasilenkęs į ausį kužda. ,,Ses, kaip tu galvoji, kur nukeliaus mano tėvas?”. Norėdama užjausti atsakiau, kad ,,tikėkimės į rojų”. Tada jis mesteli, kad arba rojuje labai slidu arba labai šalta. Ir aš tik vėliau supratau, kad tai buvo užuomina apie nabašnyko batus. Dideli, kvadratiniai, su raištukais iki gurnelių, o padas ne lygus, kaip įprasta negyveliams, bet rombuotas. Tuos rombus būtų galima įvardinti špikiais. Kad jeigu neduok Die slystų, turėtų už ko užkibti. Su mama nusprendėme, kad laidojimo namai turi sandėrį su prieš dvidešimtmetį veikusiomis rūbų išparduotuvėmis. Tokiomis, kuriose yra užsilikę 1985 metais buvę madingi, geros kokybės batai. Jų nedaug, kokį penkioliką porų. Normaliam žmogui neužmausi, bet numirelis juk nesispardys.

O dabar apie tikėjimą ir tarnystę Dievui. Mano promočiutė gimė Krinčino kaime. Nuo to laiko mūsų šeimos medis vis plėtėsi. Ten užaugo ir mano močiute, ir mano mama, ir mano broliai, ir aš. Kaimas virto miesteliu. Miesteliu, kuriame visi vieni kitus pažįsta. Krinčino parapija turi kunigą, kuris jau ilgai tarnauja Krinčino Dievui ir žmonėms. Ir žinoma, jis turi stafkę. Už mišias, už krikštynas, už laidotuves. Jeigu darbas bažnyčioje, pvz krikštynos, užteks 100eur, jeigu reikės užpakalį pajudinti iki kapinių, kurios yra ne daugiau 500m nuo bažnyčios, stafkė kyla kokiais dviem kartais. Reziumė: laidotuvės, 200eur, kunigas turėtų ateiti į šarvojimo salę, apšlakstyti negyvelį vandeniu ir sukalbėjęs poterėlius palydėti link kapinių, dar prieš tai pakeliui užsukant į bažnyčią. Žmonės stovi, giedoriai gieda, gieda, gieda, jau kaip ir turėtų ateiti klebonėlis, jo dar nėra, žmonės vis dar stovi, giedoriai nebeturi ką giedoti. Pagal planą atsiliekam dvidešimčia minučių. Brolio vaikystės draugė, šoka į mašiną ir pavažiuoja 200metrų iki bažnyčios. Klausia, kodėl kunigėlis neatvyksta išlydėti mirusiojo. O jis atsako, kad lyja lietus. Sutanos padalkos sušlaps. Ir patikina, kad mes jau galim daryt karstą ir riedėt link bažnytėlės, o jis jau su derama pagarba pasitiks nabašnikėlį. Prasidėjus mišioms, pirmasis sakinys skambėjo maždaug taip: ,,Šiandien susirinkome čia PAGERBTI velionį”. mano stalčius kaba iki šiol. Ir dabar aš jau nežinau ar šiame pasaulyje dar yra likę kas nors švento.

Patiko (4)

Rodyk draugams



Nėra komentarų

Palikti komentarą