BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Mane irgi daužė

Per porą dienų pamatėme daugiau, nei galime panešti. Nei galime įsisąvinti. Suvokti. Mes visi žinojome, kad tai vyksta, bet niekada tai nepelietė mūsų taip skaudžiai. Šiandien aš suprantu, kad nebėra laiko tylėti. Šiandien aš atsimerkiau ir supratau, kad tai, ką išgyvenau, galėjo baigtis lygiai taip pat.

Užaugau be tėvo. Gyvenau su mama. Du vyresni broliai jau buvo sukūrę savo šeimas ir išėję gyventi savų gyvenimų. Mama dirbo dvejuose darbuose, sukosi kaip bitutė, kad tik galėtų mane užauginti. Ji iki šiol yra inteligentiška, protinga moteris, kurią gerbia ir pažįsta visas miestelis. Aš turėjau viską. Gražias sukneles, brangius žaislus. Lankiau mokamus būrelius. Mes daug keliavome ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Parodos, koncertai, ekskursijos. Buvau išpopinta lėlytė. Atrodo, augau šiltnamio sąlygomis.

Ji mane mušdavo. Nepamenu, kad būtų mušusi ankstyvoje vaikystėje, tačiau žinau, kad būdama šešerių tikrai gaudavau. Ji reikalaudavo didžiulės tvarkos namuose. Gaudavau lupti už netvarkingai sudėliotas knygutes, suverstus stalčius. Mušdavo diržu, vėliau klupėdavau kampe. Kai pradėjau lankyti mokyklą mušdavo už pastabas: ,,Neatsinešė sportinės aprangos”, ,,Nepadarė namų darbų”, ,,Nemoka daugybos lentelės”. Ji mane pliekdavo ne tik baisiausiais žodžiais, mušdavo mane su viskuo, kas pasitaikydavo po ranka. Nuo rankšluoščio iki pagalio. Vėliau, kai gaudavau blogą pažymį, trindavau pažymių knygelę. Bijodama rodyti, meluodavau, kad jos neturiu. Viskam paaiškėjus ir vėl gaudavau. Mušdavo už visiškai natūralias klaidas, kurias padarydavau. Aš kaip įmanydama stengdavausi neužkliūti, tačiau kartais užtekdavo vieno negerai išplauto puodelio arba plaunant grindis neatitrauktos kėdės, po kuria buvo likusių trupinių, kad būčiau suimta už plaukų, nutempta į lovą ir uždaužyta kumščiais. Kai pradėdavau verkti, ji mane dusindavo delnais. Baigdavo tik tada, kai iš nosies pasipildavo kraujas. Ant mano kūno likdavo kirstinės diržo žymės, mėlynės. Porą kartų į mokyklą nuėjau pamušta akimi. Aš turėdavau sugalvoti įtikinamą istoriją, kas nutiko. Dažniausiai sakydavau, kad atsitrenkiau į spintelę. Kartą mama mane sumušė prie savo draugės, kuri mokykloje buvo mano auklėtoja. Tada man buvo apie šešiolika metų. Patyriau didžiulę gėdą. Mokykloje man buvo gėda pažiūrėti jai į akis. Ilgą laiką su mumis gyveno neįgali močiutė, kurią mušdavo ne mažiau nei mane. Kai mušė mane verkdavo močiutė ir rėkdavo norėdama užstoti, tada ateidavo jos eilė. Kaimynai girdėdavo. Nebuvo įmonoma neišgirsti. Mintyse maldaudavau, kad kas nors iškviestų policiją, kol ji dar nenusiramino. Mano skausmas netilpdavo viduje. Kartais atrodydavo, kad širdis ir galva susprogs nuo emocijų. Aš norėdavau klykli, pradingti. Naktimis verkdavau į pagalvę ir prašydavau Dievo, kad ryte neatsibusčiau. Prašydavau Dievo, kad pasiimtų močiutę. Užgęsus ugniai bandydavau pateisinti mamą. Jai sunku, ji pervargus. Gal jos nemylėjo vaikystėje, gal lygiai taip pat daužė. Bet šiandien išryškinau tą baisią vaikystės juostą. Joje nėra jokių pateisinimų. Aš buvau auka. Aš buvau jos pykčio, jos vidinio skausmo auka. Tikiu, kad jai gyvenime nebuvo lengva. Sunkumai yra žmogiški. Tačiau nepateisinu nei vieno smūgio, nei vieno sukelto skausmo močiutei ir man, už tai, kad mama turėjo ir tikrai turi psichologinių problemų. Jos pačios neišspręstų ir neišgyventų emocijų.

Šiandien mes sakome ,,narkomanai”, ,,alkoholikai”, tačiau galiu garantuoti, kad inteligentiškose, išsilavinusiose šeimose smurtas ne ką retesnis. Asocialias šeimas stebi atsakingi asmenys, tačiau kas rūpinasi iš pažiūros puikiai sugyvenančiomis šeimomis? Aš prašau visų atsimerkti! Matyti ir pranešti! Girdėti ir pranešti! Tai mūsų visų skausmas.

Nors labai myliu savo mamą, tačiau esu už tai, kad smurtautojai būtų sodinami į cypę. Būtų viešinami jų vardai ir pavardės. Kad vaikai būtų nukreipti pas tuos, kurie nuoširdžiai rūpinsis ir glostys.

Patiko (9)

Rodyk draugams



2 komentarai

  1.   moterisvovere 2017-01-30 14:51:39

    Nėra žodžių, tik tai, kad esi šaunuolė viską ištvėrusi.

  2.   Dominyka 2017-02-02 23:44:32

    Ačiū, kad kalbi ir daliniesi savo skaudžia patirtimi. Puikiai žinau, kad tai yra nelengva, net jei ir prisidengi slapyvardžiu ir pasakoji nepažįstamiems. Tikiu, kad būtent tokių istorijų, nesuvaidintų ir papasakotų, ir reikia tiems, kurie kenčia ir tyli, nes bijo, gėdijasi ir nežino, kaip elgtis. Ačiū, kad esi. Esi labai stipri ir nuostabi. Apkabinu.

Palikti komentarą