BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Rudenį snigti.

Kai rugsėjį pradėjo spausti pirmasis šaltukas, o kūną šildyti paltukas… Tada aš sakiau, kad pasiilgau tų rudens vakarų, kai gali ramiai sėdėti susisukus į pledišką kokoną, žiūrėti beprasmį filmą ir siurbčioti raudoną vyną. Nemėgstu nusaldintos romantikos, todėl žvakių nereikės. Praėjo rugsėjis, praėjo spalis… O aš dar taip ir nesėdėjau, nežiūrėjau, nesiurbčiojau taip, kaip norėjau. Pirmasis sniegas… Su juo atsiranda nauji vaizdiniai. Namuose trūksta lempučių, mandarinų ir cinamono kvapo, pastarojo, beje, niekada nemėgau. Toks magiškas laikas. Magiškas magiškas. Magiškas iki nagų šaknelių. Kai pradedi norėti to, ko niekada nenorėjai. Kai pradedi mylėti tuos, kurie niekada tau net patikti negalėjo. Kai nori padaryti daugiau, nei kada galvojai galintis padaryti. Ir kai pradeda kristi pirmosios snaigės… Nesvarbu ar tau penkeri, dvidešimt trys ar trisdešimt, ar šešiasdešimt - bėgi prie lango ir šauki, kad sninga! Išeini į lauką ir praėjus porai sekundžių džiugesio, bėgi link mašinos burbuliuodamas, kad oras šūdinas. Dievas pasukioja galvą, jums niekada neįtiksi… Ir šiandien, sningant, apsimovusi savo fosforinius kedus, bėgau. Vasarą, kai buvo laikas sportui lauke, ėjau į sporto klubą. O vat kai sninga, bėgu laukais. Bėgau, kol supratau, kad niekur aš nepabėgsiu. Nepabėgsiu ir nuo tų, kurie man nepatinka. Nepabėgsiu nuo darbų. Nepabėgsiu nuo likimo. Nepabėgsiu nuo tuštumos, kurią kartais bandau užglaistyti juoku. Nepabėgsiu nuo savęs. Ir nėra ko bėgti. Nėra ko dėjuoti, kuo skųstis. Nėra dėl ko išgyventi. Na ir kas, kad ruduo eina į pabaigą, o aš taip ir nepasivaikščiojau geltonu senamiesčiu, braukdama kojas per čežančius lapus. Nepažiūrėjau filmo taip, kaip norėjau. Padariau daug dalykų, kurių nenorėjau, net neplanavau padaryti. Ir tai nėra blogai. Tai irgi patirtis. Patirtis priimti beglobį katinuką, leisti jam miegoti ant pagalvės, o pačiai visą naktį laikyti ranką po kaklu.  Patirtis pačiai apsikirpti plaukus ir suprasti, kad toli gražu nesu kirpėja. Patirtis pasigirti, kad mano Iphone nedūžtantis ir poros dienų bėgyje jį sumalti. Patirtis gerti vyną iš pusės litro taurių. Gurkšniais. Kaip limonadą. Ir nepasigerti. Patirtis balsuoti, kad būtų geriau ir vis tiek išrinkti ne tuos. Patirtis sulaužyti skėtį ir apie tai niekam neprasitarus gimtadienio proga gauti naują. Patirtis tris mėnesius gyventi su vedusiu vyru ir prieš kaimynus vaidinti, kad esu jauna mama, žaidžianti su savo, o ne tiesiog butioko vaiku. Nes kartais, tai, kas vyksta savaime, nereiškia, kad tai yra blogiau už tai, ką norėjome padaryti, bet nepadarėme. Ir tai, kad už lango sninga, nereiškia, kad oras šūdinas. Tai reiškia, kad svarbu vaikiškas naivumas.

Patiko (0)

Rodyk draugams



Nėra komentarų

Palikti komentarą